Atokiau civilizacijos. Žygis iš Umoljani į Lukomir

Atokiau civilizacijos. Žygis iš Umoljani į Lukomir

Bosnija ir Hercegovina yra kalnų kraštas. Juose nuo civilizacijos ir turistų (ne)sėkmingai slepiasi Lukomir kaimas. Iškritus pirmam sniegui, jis visai žiemai atskiriamas nuo likusio pasaulio. Tačiau apsilankymas vasaros metu yra didžiulė dozė grožybių akims ir šiek tiek darbelio kojoms. Nepaisant visų klaustukų ir neaiškumų, kaip iki to Lukomir bei labiau civilizuoto jo kaimyno Umoljani nusigauti, leidomės į kelią. Autobusu, pėsčiomis, autostopu. Paprasta nebuvo. Tačiau atkakliausiems (šiuo atveju – mums) buvo su kaupu atlyginta. 

Umoljani: kaip sugaišti visą dieną 45 km kelyje

45 km – toks atstumas skiria Sarajevą ir Umoljani kaimą. Atrodo, kas čia yra… Tačiau keliaujant po Bosniją ir Hercegoviną (bei kitas Balkanų šalis) viešuoju transportu, galioja paprasta taisyklė: kuo trumpesnis kelias, tuo daugiau laiko sugaištama jam įveikti. Pirmiausia iš Sarajevo nuvykom į šalimais esančią Ilidža gyvenvietę/priemiestį. Iš čia teoriškai važiuoja autobusas Umoljani link. Tačiau net stoties darbuotojas nežinojo kada. Nurodė bet kokį laiką, pasak jo, tebūnie tai 17:00 val. Pagal tai kaip neužtikrintai jis kalbėjo, supratom, kad nieko gero nebus. Nors stotyje kabantis tvarkaraštis teikė vilties – autobusas važiuos 16:00 val, pusę dienos laukti nenorėjom. Šokom į kitą autobusą ir pavažiavom dar viena gyvenviete toliau. O iš čia tai jau tranzuosim ir netrukus vaikštinėsim po Umoljani.

Tranzuoti nesisekė, niekas nestojo ir net nelabai į mūsų pusę žiūrėjo. Užtat vietiniams, įsitaisiusiems balkone, buvo įdomu, ką čia du keistuoliai „ant plento“ daro. Pasibaigus kantrybei, grįžom į stotelę ir vėl laukėm autobuso. Susipažinom su pro šalį ėjusia moterim, kuri, rūpindamasi mūsų gerove, paskambino vokiškai kalbančiai dukrai. Ši mums paaiškino, kad autobusas arba važiuos, arba ne… Ir ką jūs sau manot? Jis ATVAŽIAVO! Septyniese, įskaitant vairuotoją, pusantros valandos riedėjom vingiuotais kalnų keliukais. Galiausiai stovėjom prie kelio, vedančio į Umoljanį. Paskutiniai 3 km aukštyn į kalną buvo vieni niekai. Vakare pasiekėm nakvynės vietą. Kelionė „nuo durų iki durų“ (tik primenu, kad tai buvo 45 km NE pėsčiomis) užtruko geras 8 valandas. 

Umoljani – civilizacija be civilizacijos

Umoljani kaimas yra kaip ir civilizuotas: čia yra elektra, iš čiaupo tekantis vanduo, neveikiantis internetas. Tačiau kaip ir nelabai: nėra padoraus susisiekimo ir net mažiausios parduotuvėlės, užkandžiams ar kitoms „nesąmonėms“ nusipirkti. Tik įžengus į kaimą, pasitinka mečetė. Sakoma, tai vienintelis per 1992 – 1996 m. karą nenukentėjęs kaimo pastatas. Toliau matėm vieną bobulytę, pardavinėjančią megztas kojines ir vieną uždarytą restoraną. O tada jau atvykom į pensioną, kuriame apsistojom. Tetos čia čirškino skanų maistą už gana normalią kainą, todėl badauti neteko. Tai tiek žinių iš Umoljani 🙂

Bosnija ir Hercegovina. Umoljani
Umoljani mečetė
Bosnija ir Hercegovina. Umoljani
Kaimo pakraštys (tas šiek tiek egzotiškesnis)

Žygis iš Umoljani į Lukomir ir atgal: 16 vaizdingų kilometrų per kalnus

Kelionė pirmyn

Kitą dieną susiruošėm į žygį. Iš Umoljani į Lukomir veda du takai: vienas lengvesnis ir vienas sunkesnis. Pasak kryžkelėje stovinčio kelrodžio, pirmame iš jų sugaištama 3, antrame – 3,5 val. Pasirinkom sunkesnįjį, vingiuojantį per Obalj kalną. Ir, kaip jau buvo galima nuspėti, beveik visą laiką kopėm aukštyn. Labai sunku ar sudėtinga nebuvo. Tik kartais išnykdavo taką žymintys ženklai (tie raudoni-balti apskritimai arba dryžiai). Tada orientuodavomės pagal iš akmenų sukrautas piramides. Pamačius jas ir atidžiai pasidairius aplink, paprastai rasdavom ir nublukusią žymą. Diena iš pradžių buvo niūri, kalnuose stūgavo vėjas. Ir tik vėliau išlindo saulė. 

Bosnija ir Hercegovina. Umoljani Lukomir
Kopiam. Vėjas, netvanku…

Bosnija ir Hercegovina. Umoljani Lukomir

Bosnija ir Hercegovina. Umoljani Lukomir
Pakelės vaizdai džiugina akį
Bosnija ir Hercegovina. Umoljani Lukomir
Piramidės – kelrodės

Bosnija ir Hercegovina. Umoljani Lukomir

Bosnija ir Hercegovina. Umoljani Lukomir

Bosnija ir Hercegovina. Umoljani Lukomir
Pakelės geriamo vandens fontanėlis

Obalj kalnas – aukščiausia vieta kelyje Umoljani – Lukomir. Jo viršūnėje pradėta krauti nedidelė piramidė iš akmenų. Prie jos augimo dviem akmenimis prisidėjom ir mes. O nuo viršukalnės jau matėsi kelionės tikslas – Lukomir kaimas. Žemyn vedė itin status takas. Nerekomenduočiau eiti priešinga kryptimi. Tai, be abejo, yra įmanoma, tačiau kainuos gerokai daugiau laiko, pastangų ir prakaito. Net ir lipant žemyn kojas reikėjo statyti atsargiai, nenorint pas ką nors į daržą per spygliuotą tvorą įsiridenti. 

Bosnija ir Hercegovina. Umoljani Lukomir
Tolumoje Obalj viršukalnė
Bosnija ir Hercegovina. Umoljani Lukomir
Ant jos sukrauta piramidė
Bosnija ir Hercegovina. Obalj
Aukštinam piramidę dviem akmenimis
Bosnija ir Hercegovina. Umoljani Lukomir
Vaizdai nuo kalno
Bosnija ir Hercegovina. Umoljani Lukomir
Apačioje jau matosi Lukomir kaimas
Bosnija ir Hercegovina. Umoljani Lukomir
Leidžiamės žemyn

Bosnija ir Hercegovina. Lukomir kaimas

Lukomir – gilus Bosnijos ir Hercegovinos užkampis

Umoljani, lyginant su Lukomir, yra metropolis. Lukomir – paskutinis Bosnijos ir Hercegovinos kaimas, užkampių užkampis. Kažkur kalnuose, sunkiai pasiekiamas. O ir laikas čia tarsi sustojęs… Kaime gyvena pusiau klajokliai, t.y. senos bobutės ir diedukai, kurie žiemą išsikrausto į kitą, labiau civilizuotą, vietą. Lukomir, iškritus sniegui, lieka izoliuotas nuo viso pasaulio, kadangi kelias į jį tampa nebepravažiuojamas. Sakoma, kad čia žiemoti nelieka niekas. Įsivaizduoju, koks jausmas čia atvykti žiemą! Ar visa tai šventa tiesa, pasakyti sunku.

Tradicinės architektūros nameliai (tie kur visiškai nušepę ir beveik sugriuvę) neatrodo gyvenami. Šalia jų kyla tvarkingi naujos statybos namukai. Pas vieną kaimyną plastikiniai langai, pas kitą – satelitinė antena. O ir toks neprivažiuojamas, bent jau vasarą, Lukomir taipogi nepasirodė: mašina ten, mašina šen, plius keli mikroatubusiukai, į kaimą atgabenę turistus. Tačiau nereikia išsigąsti, tai vis dar tikras užkampis. Tačiau viskas keičiasi ir romantika sparčiai nyksta. Sutikta olandų šeima pasakojo, kad prieš penkis metus jie čia buvo vieninteliai keliautojai, o šiandien jau ir viešbutį internetu užsisakyti galima.

Bosnija ir Hercegovina. Lukomir kaimas
Lukomir kaimas
Bosnija ir Hercegovina. Lukomir kaimas
Tradicinė architektūra
Bosnija ir Hercegovina. Lukomir kaimas
Kaimo gatvė
Bosnija ir Hercegovina. Lukomir kaimas
Romantiškas kampelis
Bosnija ir Hercegovina. Lukomir kaimas
Kasdieninis gyvenimas

Kelias atgal

Pasižvalgę po Lukomir, patraukėm atgal į Umoljani. Šįkart ėjom kitu, lengvesniu, keliu. Iš pradžių jis vedė palei įspūdingą Rakitnica kanjoną, vėliau per mišką ir galiausiai per laukus. Juose sutikom piemenį ir jo aviganį Bobį, genančius avių bandą namo. Tą dieną per 6 valandas, įskaitant trumpas poilsio pertraukėles bei piknikus, įveikėm 16 km. Sunku nebuvo, tačiau grįžom „nusikalę“ ir džiaugėmės ramiu vakaru metropolio Umoljani gilumoje 🙂

Bosnija ir Hercegovina. Umoljani Lukomir
Rakitnica kanjonas

Bosnija ir Hercegovina. Umoljani Lukomir

Bosnija ir Hercegovina. Umoljani Lukomir

Atgal į civilizaciją

„Pirmą kartą girdžiu, kad šiokiadieniais važiuoja autobusas“ – angliškai išrėžė moteriškė, kuriai paskambino angliškai nekalbantys mūsų pensiono darbuotojai. „Bet aš mačiau tvarkaraštį stotyje“ – neatlyžau. „Bosnijoje viskas įmanoma“ – pareiškė ji – „Skambinau į stotį, sakė nėra jokio autobuso“. Beliko ir vėl bandyti tranzuoti. Nedidelė bėdelė buvo ta, kad pagrindiniu keliu kas 10 minučių pravažiuodavo po vieną mašiną. O sustoti jos ir vėl nenorėjo. Pro šalį į priešingą pusę nudardėjo sunkvežimis. Po valandėlės jis grįžo atgal ir, radęs mus lygiai toje pačioje vietoje, paėmė kartu ir nugabeno į Sarajevą. Ar tą dieną važiavo autobusas, taip ir nesužinojom.

Bosnija ir Hercegovina. Umoljani
Pakeliui į civilizaciją
Bosnija ir Hercegovina. Umoljani
Daug šansų autostopininkams…

Lukomir ir Umoljani: praktinė informacija

Kaip nuvykti į Umoljani?

Tramvajus nr.3 važiuoja iš Sarajevo centro iki Ilidža. Iš čia autobusas nr.85 važiuoja maršrutu Ilidža – Šabići – Sinanovići. Kada jis važiuoja nežino niekas, net ir kompanijos, kuriai priklauso šis autobusas, darbuotojas. Vasarą autobusas teoriškai važiuoja 5 kartus per savaitę. Bent jau taip sako tvarkaraštis, kabantis Ilidža autobusų stotyje. Bet kuriuo atveju, sekmadienį 16:00 val. autobusas važiavo 🙂 Paprašykit vairuotojo išleisti sankryžoje į Umoljani. Nuo čia iki kaimo centro apie 3 km pėsčiomis aukštyn į kalną. 

Iš Umoljani grįžti atgal į civilizaciją yra ne ką mažiau įdomu nei čia atvykti. Vėl gi, niekas nežinojo, kada tas autobusas važiuoja ir ar iš viso važiuoja. Paklausėm pensione, kuriame nakvojom. Tada kažkas kažkam paskambino, o tas kažkas paskambino į Gras kompaniją ir paklausė. Ten buvo pasakyta, kad autobusas vasarą važiuoja tik savaitgaliais. Jo mes nesulaukėm, nes po valandos tranzavimo tuščiame kelyje vis dėl to šiaip taip pavyko autostopu parvykti į Sarajevą.

Kur apsistoti?

Tiek Umoljani, tiek Lukomir yra keletas nakvynės vietų. Jas galima rasti netgi Booking.com portale ir rezervuoti internetu. Mes, kadangi nežinojom, ar išvis pavyks čia atvykti, nieko iš anksto neužsisakinėjom. Pasiekę Umoljani užsukom į Pansion Umoljani ir ten be problemų gavom dvivietį kambarį (26 € su puikiais pusryčiais). Mačiau vieną kitą iškabą, kad ir kitur kaime nuomojami kambariai, tai galbūt galima ir rasti ir šiek tiek pigiau. 

Susiję įrašai

Komentarai